Dar biskutis anekdotu

Eina drakonas mišku ir sutinka mešką: - Kas tu toks? - klausia. - Meška aš. - Gerai. - Išsitraukia užrašų knygutę. Užsirašom: ME-ŠKA. Ateik ryt iš ryto pas mane, būsi mano pusryčiai. Eina toliau, sutinka lapę. - Kas tu tokia? - Aš lapė. - Gerai. Užsirašom: LA-PĖ. Ateik rytoj per pietus, būsi mano pietūs. Eina toliau, sutinka zuikį. - Kas tu toks? - Aš zuikis. - Gerai. Užsirašom: ZUI-KIS. Ateik ryt vakare, būsi mano vakarienė. Zuikis pamastė ir klausia: - O ar galiu neateit? - Gali ir neateit... Taip, reiškias išbraukiam...

Ateina zuikis pas lapę į namus. Pasibeldžia, duris atidaro mažas lapiukas. Zuikis klausia: - ar mama yra? - ne, - o tėtis yra? - ne nėra, - o tai gal iš vyresnių brolių kas nors yra? - irgi nėra - tai tu visiškai vienas namuose? - aha... - ...ei, mažiau, gal į snukį nori gaut?

Paskyrė zuikį miške tardytoju dirbti. Tas iškart pristojo prie lapės: - Kieno kailį nešioji? - Savo. - Meluoji, pavogei. Pasodino lapę į kalėjimą. Sėdi lapė, nuobodžiauja. Po kiek laiko į tą pačią kamerą įveda žąsį. Lapė nustebusi: - O tave už ką? - Zuikis pradėjo klausinėti, už kokias lėšas aš kiekvienais metais į pietus skraidau.

Girtas zuikis bare rėkauja: - Nu, kas prieš mane!!! A, kas prieš mane!!! Niekas nekreipia dėmesio. - Nu tai kas prieš mane!!! Mešką užkniso, ta ir sako: - Aš! - Kas prieš mane su meška!!!

Susipyko zuikis su vilku, užlindo vienas uz vieno krūmo, kitas už kito ir koliojasi... Vilkas jau nebeteko kantrybės, pamatė šalia gulinčią plytą ir metė į zuikį... Zuikis išlindo iš už krūmo ir šaukia: - NEPATAIKEI, NEPATAIKEI! Vilkas dar labiau susinervino, čiupo plytgalį ir metė į zuikį. Šis vėl išlenda iš už krūmo ir šaukia: - NEPATAIKEI, NEPATAIKEI! Vilkas pakėlė akmenį ir metė dar kartą... Išlindo zuikis ir šaukia - Nefataikei, nefataikei!

Na kartą zuikis išgelbėjo meškai gyvybę. Nu meška iš to dėkingumo ir klausia pas žvairį ko tas norėtų, na kiškis pagalvojo ir sako: - Stakaną samagono iš ryto, pusę metų. Nu meška sutiko, ką čia jau darysi, visdėlto gyvybę išgelbėjo. Nu praeina pusė metų, aštuoni mėnesiai, metai, meška į minusą varo, kaip čia zuikiu atsikratyti, mastė mastė ir sumastė. Ryte kaip visada atsivelka zuikis, nu meška tik pyst stakaną sieros rūgšties ir padavė, tas tik maukt ir nėra. Na meška galvoja vsio atsikračiau... Rytas, kažkas daužosi į duris, meška atidaro... o ten zuikis, visas purtosi ir dreba. Meška tik pyst kiškiui stakaną samagono. Kiškis nugėrė truputį ir išspjovė: - Ką tu man čia duodi, vakar pas lapę prie tvoros pamyžau, tai vieni vinys liko!!!

Eidamas per mišką vilkas sutiko zuikį. Mato - zuikis kažką valgo. - Zuiki, ką tu čia valgai? - Šokoladą! - O kodėl taip smirda? - Jau trečią kartą valgau...

Tipo įstrigo lapė tarp dviejų medžių... Ir pasklido miške gandas, kad dabar kas nori tas gali kūmutę gudriąją pravaryt, nes ana pabėgt negali... Sužinojo vilkas, pasakė meškai... Meška davolna. Meška pasigavo zuikį ir tam sako: - Gal tipo ir tu nori palką kumutei pakaišiot? - Gal ir noriu... Ir nudūmė zuikis. Po kiek laiko susitinka vėl aniedu ir meška klausia: - Nu kaip, pakaišiojai? - Nu pagaliukų neradau, tai kankoriežių prikišau...